Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) – lietuvių poetė

Gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršai, Alvito valsčius Profesija mokytoja Žanrai poezija Žymiausi darbai „Eglė – Žalčių karalienė“, rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ Sutuoktinis Bernardas Bučas

Šeima Gimė Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (dab. Vilkaviškio raj.), netoli nuo tuometinės Vokietijos sienos. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesuo jau buvo mirusi. Turėjo dar du brolius – Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę. Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms. Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.

Mokslų ir kūrybos pradžia 1911 m. S. Nėris pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. pavasarį – Marijampolės mergaičių progimnazijos antrąją klasę. Iki Naujųjų metų, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją.

Gimnazijoje veikė moksleivių ateitininkų kuopa, į ją įstojo ir S. Nėris. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose, skaitydavo lyrinius prozos vaizdelius, eilėraščius. 1921 m. ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Ateities žiedai“ S. Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais, o po1923 m. lapkričio mėn. išspausdintu eilėraščiu „Jūra banguoja, jūra beribė“ ji pirmą kartą pasirašo Nėries slapyvardžiu. Nuo to laiko, ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje.

Studijos universitete Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką – psichologiją, ateidavo į Humanitarinių mokslų fakultetą pasiklausyti Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos paskaitų, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Studijuodama universitete S. Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) ir iškart buvo pripažinta kaip poetė. 1928 m. baigė universitetą.

Po universiteto baigimo 1929 m. birželio mėn. paskutinėmis dienomis S. Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 m.

1934 m. išleista S. Nėries versta Aleksandro Kuprino „Sulamita“, vėliau išėjo pasakų rinkinys „Mūsų pasakos“, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metais poetė persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja.

1936 m. gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune 1936 m. gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį išleido verstą V. Korolenkos kūrinį „Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams „Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės. S. Nėries namai Palemone 1937 m., gyvendama Paryžiuje, rašė poemą „Eglė žalčių karalienė“

Poezijos rinkiniai „Anksti rytą“, 1927 m. „Pėdos smėly“, 1931 m. „Per lūžtantį ledą“, 1935 m. „Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m. „Eglė žalčių karalienė“, 1940 m. „Dainuok, širdie gyvenimą“, 1943 m. „Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m. „Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m. „Širdis mana – audrų daina“, 1959 m. „Kur baltas miestas“, 1964 m. „Laumės dovanos“, 1966 m. „Negesk žiburėli“, 1973 m. „Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 m. „Prie didelio kelio“, 1994 m.

Mirė 1945 metais liepos 7 diena (40 metų) Maskva, Rusija

Poetei skirtas 1954 m. SSRS pašto ženklas

Parengė Viktorija Ivanova, 4C klasė Mokytoja Gražina Gumauskienė 2014-01-23