1. JAPONIJA

2. Japonijos atsidarymas(1868-1912 m.)
1854 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui m. atsistatydino paskutinysis Tokugavų šiogūnas Tokugava Jošinobu ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidžiui m. buvo prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pykyčiai, kurių metu gan greitai pritaikytos valdžios struktūras, teisinė sistema bei kariuomenė modernesnių vakarų pavyzdžiu m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją ( ), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją.

3. Priešistorė (iki V a.) Japonijos istorija
Archeloginiai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno maždaug prieš metų. Manoma, kad tai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra. Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.

4. Senovė(V a. – 1185 m.)
Rašytinė Japonijos istorija prasideda V-VI a., kai salose pradėjo plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį. 794 m sostinę perkėlus į Heian miestą (dabartinį – Kiotą), prasidėjo Heian laikotarpis. Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik nebetekę centrinės valdžios, o viską kontroliavo Fudživarų klanas. Tai – Japonijos „aukso amžius“, kurio metu suklestėjo rafinuota aristokratijos kultūra.

5. Viduramžiai ( m.)
Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosu karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šioen. Po ilgų Genpei karų, kurių metu kovojo du įtakingi klanai Minamoto (Gendži) ir Taira (Heike), laimėjo Joritomo Minamoto, kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogūnu, 1185 įkūręs savo karinę valdžią Kamakuros mieste. Nuo 1330 m Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyksta nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.

6. Naujieji laikai ( m.)
1600 metais siogūnas (šiogūnas) Ijeasu Tokugava paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio bei kitus siogūnus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogūnu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (dabartinį Tokiją).
Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas truko du su puse amžiaus.

7. Japonijos politinė sistema
Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius (Tenno). Jis yra valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios.
Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in).
Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko.
Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto).

8. Japonų tauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse.
Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto. Keturios sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Tai Hokaidas, Honsiu, Sikoku ir Kiusiu. Visos šalies teritorija yra beveik km2 - maždaug kaip Suomijos ( km2) arba Paragvajaus ( km2) - tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km.
Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi - 126,64 milijono - ji užima aštuntą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 338 žmonės. O kadangi daug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi Japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestuose. Maždaug 26,1 proc. japonų gyvena Tokijyje ir gretimose prefektūrose. Municipaliniuose rajonuose aplink tris miestus - Tokiją, Osaką ir Nagoją - dabar gyvena 49,25 proc. visų japonų.
Japonų tauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse.
Išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė japonų ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką japonų kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos.

9. Kimono ir Jukata – tradiciniai Japonijos drabužiai: Kimono yra gaminami iš šilko, todėl dažniausiai būna labai brangūs. Šiais laikais, jie dėvimi per oficialius ar tradicinius renginius, kaip laidotuvės, vestuvės, arbatos gėrimo ritualai. Labai retai, kimono gali būti naudojamas paprastame gyvenime. Kimono skiriasi stiliumi ir spalva, priklausomai nuo dėvėtojo amžiaus ir vedybinės padėties. Kimono yra gan sunkiai apsivelkamas, ypač sunku surišti diržą, todėl velkantis kimono reikėtų turėti asistentą. Prie kimono yra reikalaujama dėvėti tradicinius batus, kojines, apatinius drabužius. Taip pat, yra reikalavimas šukuosenai. Jukata yra neoficialus, laisvalaikio drabužis Jis gali būti nešiojamas be apatinių drabužių, todėl yra patogus ir laisvas drabužis, labia tinkantis išlipus iš karštos vonios. Jukata yra gaminamas iš medvilnės, todėl nėra toks brangus kaip kimono. Taip pat, jei apsistosite riokane (Japoniška užeiga), jums taip pat duos jukatą.
Arbatos gėrimo ritualas: Arbatos gėrimo ritualas (Sado) tai įpatingas arbatos paruošimo gerti būdas. Šiais laikais, šis paprotys yra daugiau hobis nei tradicija. Dauguma japonų, kurie domisi savo pačių kultūra, atlieka šį ritualą su mokytojų pagalba, tradiciniuose japonų kambariuose. Ritualas susidaro iš daugumos dalių, kurias reikia išmokti. Beveik kiekvienas judesys turi būti atliktas pagal reikalavimus. Paprastai, arbata paruošiama šeimininko, o tada geriama kartu su svečiais. Dažniausiai naudojama karti Matčos žalioji arbata, sutrinta iš lapų.

10. Geišos: Geišos – prfesionalios pramogininkės, įvaldžiusios tradicinius Japonų menus. Geišos dažniausiai dalyvauja puotuose. Mergaitės, kurios nori tapti Geišomis, turi praeiti sudėtingus apmokymus, tokius kaip grojimas įvairiais instrumentais, dainavimas, šokimas. Taip pat jos mokosi kalbėjimo meno. Kijote, šios mokinės vadinamos Maikomis. Geišos dėvi kimono, o jų veidai nugrimuojami labai blyškiai. Japoniškieji sodai: Sodų modeliavimo menas jau senai žinomas japonams. Tradiciniai sodai yra skirstomi į tokius: Tsukijamos (kalnų sodai), Karesansui (sausieji sodai) ir Čanivos (arbatos sodai). Tsukijamos sodai Tvenkiniai, upeliai, kalniukai, akmenys, medžiai, gėlės, tilteliai ir keliukai – visa tai naudojama modeliuojant Tsukijamos sodus. Šie sodai vaizduoja tarsi visą pasaulį (nors naudojami tik Japonijos ir Kinijos aplinkų elementai), tik mažesnį. Tsukijamos sodai skirstomi pagal dydį. Mažesnis sodas apžvelgiamas iš vienos vietos pvz.: iš šventyklos verandos. Didesni sodai pritaikyti pasivaikščiojimams, juose įrengti vingiuoti takeliai. Karesansui sodai Karesansui sodai nevaizduoja sumažinto pasaulio, bet yra pritaikyti prie pačios aplinkos. Juose mažiau augalų, bet daugiau akmenų, tvorelių, tiltų, dažnai naudojamas smėlis. Šie sodai dažnai naudojami meditacijoms.

11. Čanivos sodai: Čanivos sodai sumodeliuoti arbatos gėrimo ritualams
Čanivos sodai: Čanivos sodai sumodeliuoti arbatos gėrimo ritualams. Viduryje stovi trobelė, skirta šiam procesui. Čanivos sodai nedideli, dažniausiai juos sudaro tik akmenų takelis, keletas akmeninių žibintų ir akmeninė vonia, kurioje svečiai apsiplauna nuo nuodėmių prieš arbatos gėrimą. Vyšnių pražydimas: Vyšnių pražydimas (Sakura) Japonijoje švenčiamas jau daug amžių ir užema svarbią vietą Japonijos kultūroje. Japonijoje yra net keletas tuzinų vyšnių rūšių, o patys medžiai žydi tik kelias dienas. Šia šventę japonai vadina Hanami (Grožėjimasis vyšnių žiedais), o ją švenčia ramiai sėdėdami po žydinčiomis vyšniomis.Panašiai švenčiamas ir slyvų pražydimas.

12. Sumo: Sumo yra Japonijos grumtynių sportas
Sumo: Sumo yra Japonijos grumtynių sportas. Jis atkeliavo iš Senovės Japonijos laikų, kur būdavo rengiamos sumo varžybos, taip pagarbinant Šintoistinius dievus. Tačiau šiais laikais tai vis dar populiarus sportas. Taisyklės paprastos: kuris imtynininkas pirmas paliečia žemę kuonors, išskyrus savo pėdas, arba išeina už ringo ribų – pralaimi. Kovos dažniausiai tęsiasi vos porą sekundžių, bet yra buvę atvejų, kai kova užsitęsdavo net iki minutės ir daugiau. Per metus, Japonijoje įvyksta 6 Sumo turnyrai. Kiekvienas trunka 15 dienų.Trys vyksta Tokijuje, kiti trys – Fukuokoje, Osakoje ir Nagojoje. Pačioje Sumo viršūnėje yra Jokozuna. Kolkas, yra tik vienas Jokozuna, tai Asašorijas iš Mongolijos. Kartą pasiekęs Jokozunos lygį, kovotojas jo negali prarasti. Bet, gali būti, kad kovotojas bus atstatydintas iš Sumo rungtynių, jei jo rezultatai pradės blogėti. Dauguma geriausių kovotojų yra gerai treniruoti atletai, maždaug 20 – 35 metų amžiaus. Šie kovotojai valgo labai daug maisto, o miegoti eina iš kart po valgymo, kad gautų papildomo svorio. Imtynininkai gavę specialiai jiems pritaikytose patalpose, kur galioja labia griežtos taisyklės, ypač naujokams.

13. Japonijoje geležinkeliai yra pagrindinė gyventojų transporto priemonė, ypač susisiekime tarp didžiųjų miestų ir keliaujantiems į darbą ir iš darbo metropolinėse srityse. Iki 1987 m. valdyti Japonijos geležinkeliai vėliau buvo padalinti į septynias kompanijas ir privatizuoti. Taip pat yra smulkesnių privačių įmonių ir regioninių vyriausybių valdomų geležinkelio kompanijų. Japonijos traukiniai garsėja savo punktualumu.

14. Į Japoniją sugrįžta prabangaus valgymo mada
Japonai jau buvo pamiršę, kaip prieš du dešimtmečius klestinti šalies ekonomika leido verslininkams maudytis „Dom Perignon“ šampano pursluose, o prieš ragaujant patiekalą nuo jo derėjo nuimti aukso papuošimus.
Prabangaus valgymo mada grįžta. „Martini“ Japonijoje pateikiamas su ypatingu ledu. Prabangaus viešbučio „Ritz-Carlton“ gėrimų sąraše puikuojasi „deimant-tini“ - kokteilis iš atšaldytos „Belvedere“ degtinės su skiltele laimo. Vietoje ledo gėrimo taurėje žėri 1,06 karato deimantas. Gėrimo taurė kaina siekia 15 tūkstančių JAV dolerių (38 tūkst. litų).
Už šią sumą klientas gauna gėrimą, fone skamba lyriška dainos „Diamonds are Forever“ melodija, o į taurę svarbiausiu metu iš padavėjo rankų slysta deimantas, paskleisdamas lengvučius ratilus gėrimo paviršiuje. Jis elegantiškai atsigula taurės dugne. Vėliau vietinis juvelyras deimantą įtaiso į žiedą.
„Tai amžinybės gėrimas. Juk deimantai yra geriausi merginų draugai. Kuri mylimoji Japonijoje atsispirs tokiems kerams?“, - akį lyg sąmokslininkas merkia viešbučio vadybininkas Bernardas Viola. Anot jo, Japonijoje pavasarį itin stipriai kvepia sužadėtuvėmis ir šampanu.

15. Hieroglifai. Hieroglifas yra ideografinis ženklas
Hieroglifai Hieroglifas yra ideografinis ženklas. Šiuo metu juos vartoja Japonija, Korėja, Kinija, Filipinai, Taivanis, Šiaurės Vietnamas. Sukurti Kinijoje apytiksliai prieš 4000 m. Pradžioje naudoti šventyklose kaip maginiai ženklai. Pirmieji ženklai – aukojimo vietose ant elnio mentikaulių. Po to bronziniuose daiktuose ir akmenyse, dar vėliau ant šilko. Formuodamiesi perėjo tris stadijas – piktogramų, kada buvo piešiami konkretūs stilizuoti daiktai, objektai ( medis, saulė, kalnas). Antroji stadija - ideogramos ( skaičiai). Trečioji stadija – iš piktogramų ir ideogramų jungimo būdu sudaryti hieroglifai. Sudarymo principai: pikt+pikt (medis/miškas); ideo+ideo (akis + stovėti = stėbėti); pick+idoe (80% visų hierogl). Hieroglifai užrašomi 10-čia pagrindinių stilių, bet yra ir keletas papildomų. Kinijoje Chin dinastijos laikais visi hieroglifai buvo sistematizuoti ir standartizuoti (turi tilpti į kvadratą). Į žodynus pradėti rašyti pagal brūkšnelių skaičių ir 5 gamtamokslinės filosofijos elementus (vanduo, ugnis, eteris, metalas, žemė). Į Japoniją pateko šeštame amžiuje ir buvo pritaikyti japonų kalbai. Pasiėmus reikšmę ir formą buvo paimtas ir kinietiškasis tarimas, pritaikytas prie japonų kalbos fonetikos. Taip Japonijoje atsirado dviejų tipų žodynai - Wago (japoniškų žodžių) ir Kango (kinietiškos kilmės žodžių). Japonijoje skiriami 2 skaitymo būdai: On (kinietiškasis) ir Kun (japoniškasis). Japonas, baigdamas mokyklą, turi būti įsisavinęs 1945 hieroglifus.

16. Japonų virtuvė
Šiuo metu japonai užima pirmą vietą pasaulyje pagal gyvenimo trukmę. Tam įtakos turi ir mažai cholesterolio turintis maistas. Japonijoje sakoma: „valgoma viskas, išskyrus mėnulio atspindį vandenyje“. Šis posakis šiek tiek perdėtas, nes atėjęs iš Kinijos, kur tikrai valgoma viskas. Japonai išrankesni. Pavyzdžiui, jie visiškai negeria pieno, net laiko jį nuodingu; kitus pieno produktus pradėjo vartoti visiškai neseniai. Japonijos geografinė padėtis lėmė maisto pasirinkimą. Auginti galvijus buvo sunku, nes žemė labai brangi, mažai ganyklų, tad karvių praktiškai neauginama. Kiaules ir naminius paukščius augina nedaugelis, todėl šie produktai nėra paplitę. Tad mėsa, ypač jautiena, laikoma daugiau vaistu, negu maistu. Japonus nuo seno maitina vandenynas. Svarbią vietą nuo seno japonų valgiaraštyje užima žuvis, kuri retai verdama, dažniau valgoma žalia arba kepta. Taip pat iš vandenyno gaunami vandens augalai, dumbliai, turtingi jodu, geležimi, mineralinėmis medžiagomis, vitaminu B. Taip pat iš vandenyno gaunami įvairūs moliuskai, krabai, kalmarai, jūrų agurkai ir kt. Valgant jūrų gėrybes, pasisavinami ne tik baltymai, bet ir įvairūs vitaminai bei mikroelementai, ypač valgant šiuos produktus, kaip japonai mėgsta, termiškai neapdorotus. Taip pat žuvies produktuose, palyginti su mėsa, mažiau cholesterolio.

17. Japonų virtuvė, lyginant su kinų, yra paprastesnė – čia naudojama mažiau padažų, labai mažai riebalų. Japonijoje nėra sąvokos „pagrindinis patiekalas“. Visada valgio metu visi patiekalai sudedami ant stalo kartu. Japonai, skirtingai nuo kinų, laikosi principo – valgytojas turi matyti, ką valgo. Žalios žuvies patiekalai nesudėtingi, apsiribojama tik estetišku žuvies ir kitų produktų išdėliojimu lėkštėse. Japonų virtuvė neįsivaizduojama be sojų padažo, sojų pastos miso, imbiero ir česnakų, ryžių vyno sake, saldaus ryžių vyno mirin, be sojų varškės tofu, apskritai be ryžių, žuvies sultinio dasi ir be įvairių dumblių. Didelė padažų įvairovė, jie dažniausiai gaminami iš sojų ir cukraus pudros. Aštrūs ir kartu saldūs padažai naudojami įvairių patiekalų gamybai, pavyzdžiui, tokiame padaže žuvis ar mėsa iš pradžių marinuojama, po to tik lengvai apkepama. Su tokiais padažais taip pat patiekiamos įvairios daržovės. Japonijoje priimta sočiau pavalgyti ryte. Pusryčiams valgomi virti ryžiai, sriuba ir kono – mono – marinuoti agurkėliai. Taip pat pusryčių metu patiekiami įvairiai paruošti kiaušiniai ir žuvis. Pietums taip pat valgomi ryžiai, tik prie jų patiekiamos virtos daržovės ir virtos žuvies su kiaušiniais patiekalai. Vakarienei vėl patiekiami ryžiai, o prie jų gali būti siūlomas stiprus sultinys ir sašimi – garsioji žalia žuvis. Sterkų arba karpių filė trumpam įdedama į šaldiklį, po to patiekiama supjaustyta plonyčiais griežinėliais, kurie panašūs į plonus jautienos gabalėlius. Ši žuvis patiekiama su specialiu aštriu padažu, pagamintu iš sojos, krienų ir žalumynų. Japonų mėgstamas produktas – ryžiai – verdant nesūdomi, nes po to jie patiekiami su aštriais arba saldžiarūgščiais padažais. Vienu garsiausių pasaulyje japoniškų patiekalų tapo sušis – nedideli dumblių nori ritinėliai, įdaryti ryžiais ir kitais įdarais. Labiausiai mėgstamos daržovės – kopūstai, agurkai, ridikai, ropės, baklažanai, soja. Taip pat labai plačiai naudojama ir ankštinės kultūros – tofu ir miso. Tofu – tai sojų produktas, sudarytas iš sojų baltymų, primenantis varškę. Šis maistingas produktas dažniausiai valgomas pusryčių metu. Tofu įdomus tuo, kad beveik neturi specifinio savo skonio ir gali būti patiekiamas ir kaip mėsa, ir kaip žuvis arba desertas, priklausomai nuo parinktų priedų

18. Miso – tąsi masė, gaminama iš sojų pupelių, kurios sumalamos, verdamos ir rauginamos, pridedant mielių. Miso yra įvairiausių sriubų pagrindas. Kitas egzotiškas japonų naudojamas produktas – lotoso šaknis. Tai povandeninė lotoso dalis. Įpjautas panašus į žiedą. Jis yra traškus ir saldus. Greitai tamsėja, todėl jį supjausčius, reikia greitai pamerkti į parūgštintą vandenį. Naudojamas ruošiant tempura bei kitų keptų daržovių mišinius. Galima pirkti šį produktą konservuotą, tada jis greičiau paruošiamas. Japonų virtuvėje naudojama daug įvairių grybų. Populiariausi iš jų – shiitake grybai – jų rudos kepurėlės, stiprus aromatas. Perkami švieži arba džiovinti. Mėgstamas ir plačiai naudojamas didysis baltasis ridikas daikon arba mooli. Jis traškus, šiek tiek aštraus skonio. Naudojamas sutarkuotas šviežias kaip užkandis, gali būti troškinamas arba apkepamas. Kitas japonų virtuvės produktas – umeboshi – tai konservuotos sūdytos slyvos, džiovintos saulėje ir išlaikytos metus. Jos yra rudai rausvos spalvos, supjaustytos naudojamos kaip prieskonis. Patiekiamos pusryčių metu, naudojamos kaip virškinimą skatinanti priemonė. Taip pat naudojama ruošiant padažus, salotų užpilus ir daržovių patiekalus. Nei vieni japoniški pietūs neapsieina be marinuotų užkandžių, skatinančių maisto įsisavinimą. Tai gali būti sūdytos prieskoninės žolės, taip pat gari – marinuotas imbieras – svarbus sushi ingredientas. Marinuotas imbieras parduodamas stiklinėje arba vakuuminėje pakuotėje, būna įvairių spalvų – nuo rausvos iki raudonos. Plačiai naudojami jūrų dumbliai, parduodami didelių sausų lapų pavidalu. Kiekviena rūšis turi būdingą kvapą bei tekstūrą. Tai svarbus aromatinių bei mineralinių medžiagų, ypač K ir Ca, šaltinis. Nori – labai ploni tamsiai žali lakštai, pagaminti iš ypatingos jūrų dumblių rūšies, naudojami sušių gamybai, taip pat garnyrams. Jie supjaustomi juostelėmis ir dedami į japonų sriubas bei salotas. Įdomus japonų virtuvėje naudojamas produktas yra bonito arba hana-katsuo. Tai žuvies, panašios į skumbrę, dribsniai, būtinas japoniško žuvies sultinio dasi ingredientas. Vasabi – aštri žalia pasta, pagaminta iš maltos japoniškų krienų šaknies. Parduodama tūbelėse arba miltelių, kurie turi būti sumaišomi su vandeniu, pavidalu. Naudotinas saikingai, nes labai aštrus, sušių gamyboje arba tiesiog kaip prieskonis. Populiarūs ir plačiai naudojami sojų padažai. Gaminami su kviečiais – shoyu, arba be jų – tamari. Sake – ryžių vynas, naudojamas kulinarijoje arba patiekiamas mažuose indeliuose po pietų. Mirin – labai saldus ryžių vynas, naudojamas kulinarijoje, gaminant padažus, marinatus ir troškinant įvairius patiekalus. Japonų virtuvėje naudojama galybė lakštinių rūšių, kurie parduodami sausi. Gaminant naudojami grikiniai miltai, kurie suteikia rusvą spalvą bei riešutų prieskonį. Verdami 3-4 min. Naudojami gaminant sriubas arba atvėsinti salotoms. Populiariausios rūšys – lakštiniai udon, ramen bei somen.

19. Japoniškų patiekalų patiekimo principai Patiekdami patiekalus, japonai atsižvelgia į patiekalų tipą, metų laiką bei svečių amžių. Žiemą porcijos didesnės, vasarą mažesnės. Jaunesniems svečiams siūlomas didesnis maisto kiekis, negu vyresniems. Japonijos šiaurėje valgoma daugiau, nei karštesniuose pietuose. Produktai patiekaluose apdorojami taip, kad būtų lengvai paimami lazdelėmis – žuvis pilnai iškaulinama, marinuoti ridikai atmušami peilio bukuoju kraštu, kad būtų įkandami ir senyviems žmonėms. Maistas imamas lazdelėmis. Lazdelės niekada neįsmeigiamos į maistą, nebent tik laidotuvių metu. Japonai vertina tuščios erdvės grožį – lėkštės neperkraunamos maistu, paliekama daug tuščios vietos. Taip pat stalo serviruotėje vertinami kontrastai – didelis puodelis mukodzuke dedamas ne šalia didelio padėklo osiki, o šalia kvadrato formos puodelio, kuris statomas rombu. Stalo serviruotėje derinami įvairių dydžių ir formų indai, patiekiama nelyginis skaičius indų. Ant stalo karaliauja asimetrija ir tariamas chaosas, tačiau iš tikrųjų viskas subalansuota, visi patiekalai vienas kitą „atsveria“. Populiarūs japoniški patiekalai Turbūt žinomiausi japoniški patiekalai yra vadinamieji sušiai. Jie gali būti keleto rūšių: Futomaki – dideli ritinėliai, paprastai su penkių rūšių įdarais. Nigiri – tai sušiai, kurie formuojami rankomis, patiekiami ant žalių salotų lapų, ant viršaus uždedami ploni žalios žuvies griežinėliai. Temaki – rankomis suformuotos nori tūtelės su ryžių ir kitu pasirinktu įdaru. Uramaki – „išvirkštieji“ sušiai – nori viduje, ryžiai iš išorės.

20. Bušido
Septyni pagrindiniai samurajaus kodekso principai:
義 – Gi – Teisingumas (angl. rectitude)
勇 – Yu – Drąsa
仁 – Jin – Geranoriškumas (angl. benevolence), sugebėjimas derinti savo ir kitų interesus.
礼 – Rei – Pagarba.
誠 – Makoto arba 信 – Shin– Garbingumas (angl. honesty).
名誉 – Meiyo – Šlovė (angl. honor, glory).
忠義 – Chūgi – Ištikimybė.

21. Japoniški sodai
Tradicinės japonų religijos (sintoizmo) esmė – gamtos ir protėvių dievybės kultas. Akmenys ir kalnai buvo jų senovės panteono centre, nes tai diktavo ir pats šalies gamtos landšaftas. Daugelio vienuolynų soduose buvo saugomi šventi akmenys, o Japonijos simboliu tapo šventasis Fudzi kalnas.
Japonų sodų ištakos
Nuo III mūsų eros amžiaus, plūstant į Japoniją migrantams iš kaimyninių šalių, ypač stirpi buvo kinų įtaka. Japonai sparčiai įveikė savo atsilikimą nuo galingosios kaimynės, pasisavindami daug nauja įvairiose gyvenimo srityse. Tačiau neatsisakė ir protėvių religijos – sinto (gamtos sudvasinimas). Iki XX amžiaus valstybine Japonijos religija buvo laikomas sintoizmas. Toks kultūrų suartėjimas pastūmėjo vystytis japonų literatūrą, mitologiją, meną, taip pat ir sodus bei parkus. Iš pradžių parkai buvo įrenginėjami kaip ir Kinijoje – su dirbtinėmis kalvomis, paviljonais ir tipiška peizažine visos kompozicijos traktuote. Tačiau, pamažu perėmę pagrindines idėjas, japonai sukūrė savo sodų vystymo kryptį ir suformulavo teorines taisykles.

22. Japonijos architektūra - nuostabi, tačiau žemė net neprestižiniame Tokijo kvartale pasiutusiai brangi, namui skiriama apie du arus, ir kaimynas kaimynui pro langą gali ranką paduoti - taip tie namukai susispaudę. Tad japonai ima namus už pusę milijono - išsimokėtinai, nesusituokus gyventi per brangu, o su tėvais jie irgi kartu negyvena.
Prestižinė Japonijoje yra šventiko profesija; šio luomo atstovai išlaiko savo dideles šeimas ir įstabius sodus. Kasryt jie plikai skuta galvas ir gatvėse vaikšto su į kimono panašiu apdaru - semui.
Eilinio japono namų virtuvėje neišvysi robotų-kombainų. Čia vertinamas rankų darbas, tad valgį gamina žmonos. Jos nuolat dėvi prijuostę. Atitrūkusios nuo ūkio darbų, net nenusimetusios tos prijuostės, sėda ant dviračio ir važiuoja į žuvų turgų.
Japonų pagrindinis patiekalas - žuvis. Mėgstamiausias yra žalias arba apvirtas tunas. Sakoma, vienas dičkis tunas kainuoja kaip vienas "mersas", o tunų žūklė prilyginama vos ne banginių medžioklei...
Vestuvės ten prabangios, pirma pusė vyksta tautiniu stiliumi, su kimono, paskui persirengia ir švenčia europietiškai. Mėnesio atostogų japonai neturi, laisva diena - tik sekmadienis. Ir tuomet jie sėda į automobilius, sakyčiau, ne kad pailsėtų, bet kad pavargtų... Štai vieną sekmadienį aplankę Fudzijamą, 100 km atgal važiavome apie devynetą valandų - tokie automobilių kamščiai autostradoje.
Japonijos religija - tarsi vaivorykštinė įvairiausių tradicijų pynė, kurių istorija yra dviejų tūkstantmečių senumo. Daugelis japonų natūraliai išpažįsta keletą religijų; tarkime, vestuves švenčia pagal sintoizmo, o laidoja pagal budistų papročius. Ir visos skirtingos religijos turi savo pastatus, šventes, šventus raštus ir dvasininkus bei mokytojus. Dažnuose japonų namuose įrengiami maži altorėliai.
Seniausioje sintoizmo šventykloje garbinama saulės deivė Amaterasu, ir būtent iš šios šventyklos, esančios Isės mieste, naujas ministras pirmininkas praneša apie naujo ministrų kabineto sudarymą. Beje, kiekviena sintoizmo šventykla yra pastatyta kokiam ypatingam tikslui: ženklina gamtos fenomeną, tarkime, milžiną kalną, svarbų istorinį įvykį arba įamžina nusipelniusį asmenį. Arba skirta pagarbinti karo menams, tyro vandens šaltiniui ar legendiniam akmeniui, kurio dievybė esą sukelia žemės drebėjimus...
Na, o budistų šventovės švenčia gėlių šventes. Štai vienoje budistų šventyklų Tokijuje kasmet vyksta keturiasdešimt septynių šeimininko netekusių samurajų šventė. Šie samurajai esą pelnė amžiną pagarbą, nes atkeršiję už neteisingai priverstą nusižudyti savo šeimininką ir patys nusižudę...
"Šiuo pasakojimu noriu pasakyti, jog garbės samprata Japonijoje itin svarbi. Tai, ką matome filmuose apie samurajus, yra tiesa, - sako Rokas. - XXI amžiuje japonai laikosi daugybės nerašytų įstatymų, principų ir ceremonijų, kurių perprasti europiečiui neužtektų viso gyvenimo. Mes galime jais tik grožėtis kaip žydinčia sakūra..."