1. Moralinis gyvūnų* statusas Vakarų filosofijoje Parengė Linas Didvalis linasd@gyvunuteises.lt * Nors žmogus taip pat yra gyvūnas, tačiau aiškumo dėlei šiame pristatyme žodis “gyvūnai” reikš visus gyvūnus išskyrus žmogų.

2. Tiesioginiai ir netiesioginiai įsipareigojimai Visus Vakarų filosofijoje vyraujančius požiūrius į gyvūnus galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: netiesioginius ir tiesioginius moralinius įsipareigojimus. Netiesioginiai įsipareigojimai - gyvūnai neturi jokios moralinės vertės. Mūsų įsipareigojimai prieš juos yra susiję ne su pačiu gyvūnų, o tik su tam tikro elgesio įtaka kitiems žmonėms. Tiesioginiai įsipareigojimai - gyvūnai turi moralinę vertę ir mes turime tam tikrus įsipareigojimus susijusius su pačiu gyvūnu tiesiogiai. Tiesioginiai įsipareigojimai dar nereiškia, kad žmonės ir gyvūnai tampa moraliai lygūs. Nelygybės teorijų šalininkai teigia, kad nors gyvūnai turi moralinę vertę, ji niekada neprilygs žmogaus vertei. Kita pusė, lygybės šalininkai, teigia, kad mes visi esame iš esmės moraliai lygūs.

3. Pitagoras (580-572 – 500-490 pr.m.e), Empedoklis (490–430 pr.m.e)‏ Priešsokratinėje filosofijoje Pitagoras ir Empedoklis buvo žinomiausi mąstytojai, kurie pasisakė prieš žiaurų elgesį su gyvūnais ar jų gyvybės atėmimą. Tai buvo grindžiama sielų migracijos (reinkarnacijos) bei dvasios švarumo idėjomis. “Tikroji priežastis, dėl kurios [Pitagoras] draudė gyvūninį maistą, buvo pripratinti žmones prie gyvenimo paprastumo [...] nes tai kelias į sveiką kūną ir aštrų protą” - Diogenes Laertius, Vitae philosophorum VIII „Tėvas, nesupratingas kvailys, pakelia savo brangų sūnų, tik jau pakeitusį formą, ir melsdamasis jį papjauna. [...] Lygiai taip pat sūnus papjauna tėvą, vaikai savo motiną ir išplėšdami gyvybę valgo jiems brangių žmonių mėsą.“ - Empedoklis, Katharmoi (Apvalymas)‏

4. Platonas (428 – 348 pr.m.e)‏ Platonas, kaip ir Pitagoras, pritarė sielų migracijos idėjai ir nedarė stiprios perskyros tarp žmonių ir gyvūnų. Jų savybes jis nagrinėjo kaip besiskiriančias laipsniu/stiprumu, o ne savo esme. Pavyzdžiui, knygoje Politeia (Valstybė) jis kalba apie šunis kaip galinčius priimti teisingus sprendimus ir mielai siekiančius mokslo. Tačiau Platonas aiškiai išsako žmogaus viršenybę ir teigia, kad “Tik siela, kuri buvo teisinga, gali patekti į žmogaus formą” - Platonas, Phaedrus Platonas akcentavo, jog žmonės turi vystyti tam tikrus savo gabumus, kaip kad racionalumą, kurie tarp gyvūnų pasireiškia daug silpniau, ir tai darydami siekti tiesos.

5. Aristotelis (384-322 pr.m.e)‏ Aristotelis vystė savo mokytojo Platono idėjas. Jis gana daug domėjosi gyvūnais ir skyrė jiems kelis savo veikalus, kaip kad "Gyvūnų istorija" ar "Gyvūnų dalys". Juose gyvūnai aprašomi kaip sudėtingos sandaros ir elgsenos būtybės, pasižyminčios didele sugebėjimų įvairove. Žmogus, pats būdamas gyvūnas, iš kitų išsiskiria „racionalios sielos“ turėjimu ir todėl stovi natūralios gamtos hierarchijos viršuje, kurioje kiekviena žemesnė grandis tarnauja aukštesnei: augalai -> gyvūnai -> žmonės. Tokia tvarka yra “natūrali ir tinkama”. Dėl racionalumo neturėjimo gyvūnai išskiriami iš moralinės ir politinės bendrijos. Tai reiškia, kad tarp žmonių ir gyvūnų negali būti jokių teisingų arba neteisingų tarpusavio santykių. „Augalai yra vardan gyvūnų, o gyvūnai vardan žmogaus - naminiai dėl naudojimo ir maisto, laukiniai dėl maisto ir kitų reikmių, kaip kad rūbai ir įvairūs įrankiai. Kadangi gamta nekuria nieko be reikalo, neabejotina, kad ji sukūrė gyvūnus dėl žmogaus“ - Aristotelis, Politika

6. Stoicizmas Stoikai teigė, kad racionalios būtybės (t.y. žmonės) gali teisingai elgtis tik su kitomis racionaliomis būtybėmis. Kadangi gyvūnai tuo nepasižymi, žmonės prieš juos neturi jokių moralinių įsipareigojimų. Be to, racionalumas suteikia žmogui aukštesnę vietą natūralioje hierarchijoje ir jis gali naudoti gyvūnus bet kokioms savo reikmėms. „Dėl ko buvo sukurta visa tai? Dėl medžių ir augalų, kurie nors ir nejaučiantys, bet gyvuoja iš gamtos? Ne, tai nesąmonė. Gal dėl gyvūnų? Ne, negali būti, kad dievai visa tai sukūrė dėl kvailų nemokšiškų gyvūnų. Tad kam sukurtas šis pasaulis? Matomai toms gyvoms būtybėms, kurios mąsto: dievams ir žmonėms“ - Markas Tulijus Ciceronas, De natura deorum (Apie dievų prigimtį)‏ „Išskyrus patį pasaulį, viskas egzistuoja vardan kažko: pavyzdžiui, javai ir vaisiai, kuriuos augina žemė, buvo sukurti dėl gyvūnų, o gyvūnai vardan žmogaus. Tuo tarpu pats žmogus yra tam, kad mąstytų apie pasaulį“ - Markas Tulijus Ciceronas, De natura deorum (Apie dievų prigimtį)‏

7. Plutarchas (46 – 120)‏ Plutarchas buvo stoikų oponentas ir sekdamas Platono mąstymu skirtumus tarp žmonių ir gyvūnų matė ne esminius, o laipsninius. Knygoje Moralia jis bando įrodyti, kad gyvūnai yra racionalūs (nors ir mažiau nei žmonės), todėl elgesys su jais gali būti vertinamas moraliai. Plutarchas pasisakė prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, tačiau pateisino tam tikrą jų naudojimą žmonių reikmėms. “Taip jau sutverta, kad kiekviena būtybė turinti sielą yra kartu jaučianti bei turinti vaizduotę. [...] O visi, kas yra jautrūs, tuo pačiu turi ir intelektą.” - Plutarchas, Moralia “Medžioklėje ir žvejyboje žmonės linksminasi iš gyvūnų kančios ir mirties, net ištraukdami juos iš guolių ar lizdų. Tiesa ta, kad blogai elgiasi ne tie, kurie naudoja gyvūnus, bet tie, kurie juos naudoja netinkamai, neapgalvotai ir žiauriai” - Plutarchas, Moralia

8. Judaizmas Greta su Antikine filosofija gyvavo ir kita pasaulėžiūra – judaizmas. Jame žmogaus ir gyvūno santykis išreiškiamas jau pačiose pirmose Senojo Testamento eilutėse, kuriose aprašomas pasaulio sukūrimas ir dieviškoji jo tvarka bei hierarchija. Žmogus joje stovi ant aukštesnio laiptelio nei kiti gyvūnai, paskiriamas valdytoju ir gali juos naudoti savo reikmėms. „Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius! Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“ - Pradžios knyga, 1:26-28 „Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai visa, kas juda žemėje, ir visos jūrų žuvys. Į jūsų rankas jie atiduoti. Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.“ - Pradžios knyga, 9:2-3

9. Šventasis Augustinas (354 – 430)‏ Judaizmo ir Antikinės filosofijos idėjos stipriai įtakojo krikščioniškąją filosofiją ir tai galima įžvelgti jau pirmųjų jos atstovų mąstyme. Šv. Augustinas palaikė krikščioniško dualizmo idėją ir teigė, kad dvasinės būtybės yra aukščiau už fizines. Racionalumas žmogui leidžia būti dvasingesniu ir stovėti aukštesniame hierarchijos laiptelyje nei gyvūnai. Jis taip pat manė, kad tik žmonės gali siekti išganymo, o visos kitos Žemės būtybės egzistuoja tam, kad padėtų tai pasiekti. Dėl šios priežasties visa gamta, o tuo pačiu ir gyvūnai, yra žmogaus įrankis, kuriuo galima naudotis. “Tarp jaučiančių būtybių intelektualios yra viršesnės už neturinčias intelekto. Pavyzdžiui, žmogus yra aukščiau už jautį. O tarp intelektualių, nemirtingieji, kaip kad angelai, yra aukščiau už mirtinguosius, kaip kad žmogus” - Šv. Augustinas, De civitate Dei (Dievo miestas)‏ “Mes galime suprasti iš jų šauksmo, kad gyvūnai miršta skausme, tačiau tai mums mažai ką reiškia, nes žvėris, neturintis racionalios sielos, neturi su mumis bendrumo” - Šv. Augustinas, De moribus ecclesiae catholicae et de moribus Manichaeorum (Apie katalikų bažnyčios moralę ir apie manichėjų moralę)‏

10. Tomas Akvinietis (1225-1274)‏ Tomo Akviniečio mąstymas buvo paremtas Aristoteliu, stoikais ir šv. Augustinu. Kaip ir jo pirmtakai, jis teigė, kad gyvūnai tarnauja žmogui, vienintelei racionaliai būtybei, ir egzistuoja dėl jo. Todėl bet koks žmonijos elgesys su gyvūnais yra moraliai pateisinamas. “[Mažiau nusipelnę] būtybės egzistuoja labiau nusipelniusiems, kaip kad menkesnės už žmogų egzistuoja vardan jo” - Tomas Akvinietis, Summa Theologica (Teologijos suma)‏ “Žvėrys nevertina savo veiksmų bet seka tai, kas duota dievo. Jie nėra tai, kas lemia jų pasirinkimą, ir neturi pasirinkimo” - Tomas Akvinietis, De Veritate (Tiesa)‏ „Nesvarbu, kaip žmogus elgiasi su gyvūnais, nes Dievas visus juos skyrė žmogui“ - Tomas Akvinietis, Summa Theologica (Teologijos suma)‏ „Pagal dievišką paskyrimą ir gamtišką tvarką jie [gyvūnai] skirti žmonių naudojimui. Todėl nėra nieko blogo žmogui juos naudoti, ar tai būtų žudymas, ar bet kas kita.“ - Tomas Akvinietis, Summa Contra Gentiles (Suma prieš pagonius)‏

11. Tomas Akvinietis (1225-1274)‏ Tomas Akvinietis buvo vienas iš pirmųjų įtakingų krikščionių filosofų, kuris pasisakė už netiesiogines pareigas prieš gyvūnus. Jis teigė, jog tam tikras elgesys su gyvūnais yra blogas ne dėl poveikio pačiam gyvūnui, o dėl galimo poveikio žmonėms. Tai reiškia, kad nereikėtų jaudintis žmonių elgesiu su gyvūnais tol, kol tai negręsia pakenkti kitiems žmonėms. „Tas, kuris nužudo kito jautį, nusideda ne tuo, jog nužudo jautį, o tuo, jog sužeidžia kito žmogaus nuosavybę“ - Tomas Akvinietis, Summa Theologica (Teologijos suma)‏ „Jeigu žmogus jaučia gailestį gyvūnui, jis labiau jaus gailestį ir žmogui“ - Tomas Akvinietis, Summa Theologica (Teologijos suma)‏

12. Pranciškus Asyžietis (1182 – 1226)‏ Ieškant krikščioniško požiūrio, jog žmonės turi tiesiogines pareigas prieš gyvūnus, neretai prisimenamas Pranciškus Asyžietis, kuris įvardinamas ir gyvūnų globėju. Vis gi išsamiau panagrinėjus jo pačio ir amžininkų tekstus galima suabejoti tokiu jo statusu. Negausiuose iki šių dienų išlikusiuose pačio Pranciškaus Asyžiečio parašytuose tekstuose nėra teigiama, kad gyvūnai yra moraliai svarbūs. Vienas iš dažniausių argumentų apie Pranciškaus Asyžiečio teikiamą svarbą gyvūnams yra istorijos apie jo skaitomus pamokslus paukščiams, žuvims, avims ir pan. Tačiau jų prasmė daugiau alegorinė, parodant, jog ir “gyvūnai, kurie nėra mąstantys” klausosi dievo žodžio geriau, nei kai kurie žmonės. Pranciškus Asyžietis praktikavo asketišką gyvenimo būdą ir buvo įvardinamas, kaip rodantis pagarbą viskam aplinkui, nes tai dievo kūriniai. Tai neapsiribodavo gyvūnais - pagarbaus elgesio prašoma augalams, žemei, orui, ugniai, vandeniui ir t.t. Jokių aiškių įrodymų apie tiesioginius įsipareigojimų prieš pačius gyvūnus.

13. Rene Descartes (1596-1650)‏ Anot Descartes, gyvūnai iš esmės skiriasi nuo žmogaus, nes juose negalima aptikti net mažiausių mąstymo apraiškų. Gyvūnai tėra mechanizmai, judančios mašinos, kurie kartais gali veikti geriau, nei žmogus, lygiai kaip laikrodis tiksliau matuoja laiką, tačiau jie nėra sąmoningi, neturi jausmų, minčių ar intelekto. Žmonės nepatenka į šią kategoriją, nes gali kalbėti, turi nemirtingą sielą bei pasižymi sudėtingu ir originaliu elgesiu, kuris negali būti paaiškinamas vien tik mechaniškai. Jokie žmonių veiksmai negali daryti įtakos gyvūnų gerovei, todėl neegzistuoja ir jokie moraliniai įsipareigojimai. „[Gyvūnai] nepasižymi mąstymu, gamta veikia juose mechaniškai“ - Rene Descartes, Discours de la méthode (Samprotavimas apie metodą)‏

14. Thomas Hobbes (1588-1679)‏ 17 ir 18a. gyvenę mąstytojai nebuvo visiškai patenkinti Descartes ir Akviniečio požiūriu į gyvūnus ir bandė į tai pažvelgti iš kitų pozicijų. Vieni iš pirmųjų oponentų buvo empirikai: Hobbes, Locke ir Hume. Jie nemanė, jog gyvūnai iš esmės skiriasi nuo žmonių ir kad mąstymas ir racionalumas yra išskirtinai žmogiškos savybės. Tačiau empirikai rado kitų priežasčių, kurios leistų nepritarti moralinės gyvūnų vertės egzistavimui. Hobbes teigė, kad visi gyvūnai, įskaitant žmones, yra kūniškos būtybės, todėl jų sugebėjimai yra panašūs ir skiriasi tik savo laipsniu. Gyvūnai taip pat gali turėti norus, jausmus, daryti išvadas, susieti veiksmus su pasekmėmis ir pan. Vis gi žmonių gebėjimas kalbėti bei gero ir blogo elgesio supratimas leidžia juos įtraukti į moralinę bendruomenę ir iš jos išskirti visus kitus. „[Gyvūnai, kvailiai, vaikai ir bepročiai] nesugeba įvardinti, kas teisingą, o kas bloga, arba suprasti to padarinius“ - Thomas Hobbes, Leviathan „[Žmogus] gali prijaukinti ar naudoti bet kurį gyvūną, arba amžinai kariauti su jam priešiškais, medžioti juos ir žudyti“ - Thomas Hobbes, On the Citizen (Apie piliečius)‏

15. John Locke (1632-1704), David Hume (1711-1776)‏ John Locke taip pat teigė, kad gyvūnai pasižymi mąstymu, emocijomis ir kitomis savybėmis, tačiau dėl kalbos neturėjimo jie nesugeba suprasti abstrakcijų. Dėl to jie išskiriami iš moralinės bendruomenės ir paliekami žmonių naudojimui. Tokia hierarchija paremiama ir judaistine pasaulėžiūra. „Supratimas yra tai, kas pastato žmogų virš kitų jaučiančių būtybių ir suteikia jam visus dominavimo privalumus, kuriuos jis virš jų turi“ - John Locke, An Essay Concerning Human Understanding (Esė apie žmogaus intelektą)‏ Hume manė, kad sudėtingas gyvūnų elgesys, kaip kad patirties kaupimas ir jos panaudojamas prisitaikant prie aplinkos sąlygų, yra įrodymas, jog jie mąsto, pasižymi intelektu ir tam tikru racionalumu. Skirtumas tarp žmonių ir gyvūnu daromas lygiai taip pat kaip ir pas Locke: gyvūnai nesupranta abstrakcijų ir idėjų. Šis jų mąstymo ribotumas ir nesugebėjimas suprasti, kas yra teisingumas, padaro juo menkesniais ir moraliai nesvarbiais. „[Žmogus] yra viršesnis už žvėris dėl jo viršesnio mąstymo“ - David Hume, A Treatise of Human Nature (Traktatas apie žmogaus prigimtį)‏

16. Jeremy Bentham (1748-1832)‏ Empirikai, kaip ir krikščionių filosofai, pripažino, kad gyvūnai jaučia skausmą, tačiau jų moralinį statusą grindė pagal gebėjimą abstrakčiai mąstyti. 18a. pabaigoje atsiradusios utilitarizmo atšakos atstovai pateikė kitokį požiūrį. Utilitarizmas, kuris kreipia pagrindinį dėmesį į būtybių gebėjimą jausti skausmą ir malonumą, buvo pradėtas išsamiau nagrinėti Jeremy Bentham. Jis teigė, kad spręsdami apie veiksmų moralę mes turime nustatyti, kas duos daugiausiai malonumo visiems susijusiems interesų turėtojams. Tokia įžvalga suteikė visoms jaučiančioms būtybėms moralinę vertę ir reikalavo atsižvelgti į jų interesus. Bentham stengėsi atmesti požiūrį, kad mąstymas, kalba ar kitos protinės savybės, kurias taip iškėlė ankstesni filosofai, yra svarbios. „Prancūzai pripažino, kad odos spalva nepateisina rasizmo. Vieną dieną gali būti pripažinta, kad kojų skaičius, odos skirtumai ar os sacrum riba nėra svari priežastis atsisakant padėti kitoms juslinėms būtybėms. Kas gi nubrėžia tą neperžengiamą ribą? Ar tai gebėjimas mąstyti, o gal diskursas? Bet subrendęs žirgas ar šuo neabejotinai yra protingesnis, kaip ir kiti kalbūs gyvūnai, nei dienos, savaitės ar mėnesio sulaukęs kūdikis. Svarbu ne tai, Ar jie mąsto?, nei, Ar jie kalba?, bet tai, Ar jie kenčia?“ - Jeremy Bentham, An Introduction to the Principles of Morals and Legislation (Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus)‏

17. John Stuart Mill (1806-1873)‏ John Stuart Mill plėtojo kai kuriuos Bentham filosofijos aspektus. Jis sutiko, kad būtina atsižvelgti į skausmą sukeliamą gyvūnams ir iš to gaunamą naudą. Jeigu veiksmas sukelia gyvūnui daugiau skausmo, negu duoda malonumo žmogui - jis laikomas amoraliu. Remdamasis tuo J. S. Mill pasisakė už įstatymus, kurie draustų bereikalingai žiaurų elgesį su gyvūnais. Tačiau J. S. Mill manė, kad žmogaus interesai yra aukštesni už turimus gyvūnų. Jis teigė, jog žmonės kenčia ir mėgaujasi stipriau nei kiti gyvūnai ir vertinant veiksmų moralumą siūlė atsižvelgti ne tik į „kiekybę“, bet ir į „kokybę“. Jutimų „kokybiškumas“ čia atsiranda iš aukštesnio žmogaus intelekto. Tai reiškia, kad žmogaus interesai dažnai nusveria atitinkamus gyvūnų interesus ir leidžia nevykdant nieko amoralaus naudoti juos savo reikmėms. “Tik nedaugelis žmonių sutiktų, kad būtų paversti į žemesnį gyvūną, net jeigu jiems pažadėtume visų gyvuliškų malonumų patenkinimą” – John Stuart Mill, Utilitarianism

18. Immanuel Kant (1724-1804)‏ Kantas atmetė Bentham teiginius apie skausmo ir malonumo svarbą ir vietoje to ieškojo universalaus moralumo pagrindo, kuris galiotų visais atvejais nepaisant jo taikymo pasekmių. Čia vėl svarba pradedama teikti racionalumui, kaip vienam iš lemiamų veiksnių, nes tik racionaliai mąstančios būtybės turi valią, yra nepriklausomos ir todėl turi vidinę vertę. Tokiomis savybėmis tarp visų pasižymi tik žmonės, o gyvūnai tėra visiškai pavaldūs gamtos duotiems instinktams. Gyvūnai neturėdami vidinės vertės negali būti vertinami iš moralės pusės ir visos prieš juos turimos pareigos yra netiesioginės. „Žiaurus elgesys su gyvūnais neigia pačio žmogaus pareigą sau, todėl reikia susilaikyti nuo to. Tai sumažina jautrumą kančiai ir sumenkina, o galiausiai ir panaikina šią natūralią savybę, kuri labai naudinga moralėje bendraujant su kitais žmonėmis“ - Immanuel Kant, Kritik der praktischen Vernunft (Praktinio proto kritika)‏ Žiaurumas su gyvūnais prasilenkia su pačiu žmogiškumu, tačiau toks elgesys leidžiamas, jeigu tai teikia naudą. Todėl praktiškai bet koks elgesys su gyvūnais laikomas galimu, jeigu tuo galima pateisinti naudos gavimą žmonijai.

19. Arthur Schopenhauer (1788-1860)‏ Schopenhauer laikėsi pozicijos, kad gyvūnai ir žmonės turi esminį bendrumą ir skiriasi tik savo išsivystymu arba sudėtingumu, o ne kažkuo esminiu. Jis pasisakė už tiesioginius moralinius įsipareigojimus prieš gyvūnus ir grindė tai neracionalia užuojauta, kurią mes jaučiame matydami kitą kenčiančią būtybę. Praktikoje tai reiškė žiauraus elgesio su gyvūnais draudimą, tačiau neįpareigojo visiškai apriboti jų naudojimo žmonių reikmėms. „Visų gyvūnų kūnai yra tai, kuo jie supranta supantį pasaulį. Žinojimas yra esminis gyvūnijos bruožas, kaip kad judėjimas pagal stimulą yra augalijos bruožas. Supratimas yra vienodas pas visus gyvūnus ir visus žmones“ [...] „Tai, kas mus pastūmėja geriems darbams, visada yra žinojimas apie kitų kančią, kylantis iš mūsų pačių kančios“ - Arthur Schopenhauer, Die Welt als Wille und Vorstellung (Pasaulis kaip valia ir vaizdinys)‏ „[Vivisekcija] turėtų būti atliekama retai ir tik labai svarbių ir tiesiogiai panaudojamų tyrimų metu“ [...] „Užuojauta gyvūnams neturėtų mus privesti prie gyvūninio maisto atsisakymo, kaip kad daro brahmanai. Gamtoje gebėjimas kentėti eina koja kojon su intelektu ir žmogus labiau kentėtų be gyvūninio maisto, ypač šiaurėje, nei gyvūnas kenčia mirdamas greitai ir nenumatytai“ - Arthur Schopenhauer, Über die Grundlage der Moral (Apie moralės pagrindą)‏

20. John Rawls (1921-2002), Carl Cohen (1931), Thomas Scanlon (1940), Peter Carruthers (1952)‏ Rawls, Cohen, Scanlon ir Carruthers yra vieni žymiausių kontraktinės etikos atstovų. Jos esmė yra ta, kad į moralinę bendruomenę turi būti įtraukiami tik turintieji „teisingumo jausmą“, o teisingumas suprantamas kaip veiksmai, kurie padeda bendruomenei gyvuoti ir klestėti. Kontraktinės etikos atstovai, lygiai kaip ir stoikai, teigia, kad gyvūnai jaučia, mąsto bei pasižymi sudėtingu elgesiu, tačiau nėra racionalūs – nesugeba laikytis universalių bendruomenės taisyklių, būti moralūs. Moralė tuo tarpu liečia tik racionalių būtybių tarpusavio santykius, į kuriuos gyvūnai neįtraukiami ir žmonės prieš juos turi tik netiesioginius įsipareigojimas.

21. Netiesioginiai įsipareigojimai praktikoje Praktinė netiesioginių įsipareigojimų, kuriuos siūlo dauguma iki šiol apžvelgtų filosofų, išraiška gali būti gana įvairi ir priklausyti nuo įstatymus arba moralės normas kuriančių žmonių kultūros. Tačiau visais atvejais elgesys su gyvūnais yra vertinamas ne pagal tai, kaip jis paveiks patį gyvūną, o pagal tai, kaip jis paveiks žmones. “Mūsų pareigos prieš gyvūnus yra tiesiog netiesioginės pareigos prieš žmoniją” – Immanuel Kant “[Katės kankinimas norint pasilinksminti] išduoda žmogaus abejingumą kančiai ir tai gali pasireikšti jo elgesyje su kitomis racionaliomis būtybėmis” – P. Carruthers, The Animals Issue: Morality in Practice (Gyvūnų klausimas: praktinė moralė)‏

22. Tiesioginiai įsipareigojimai praktikoje, moralinė nelygybė Tiesioginių įsipareigojimų nepasisakant už moralinę gyvūnų ir žmonių lygybę atveju, kaip kad Plutarch, Bentham, Schopenhauer ir kitų svarstymuose, praktika gali taip pat būti gana įvairi. Dažniausiai pasirenkamas gyvūnų gerovės kelias, kuomet stengiamasi nesukelti bereikalingo skausmo dėl to, jog tai kenkia pačiam gyvūnui. „Bereikalingo skausmo“ savoka šiuo atveju gana abstrakti ir dažnai paremiama tam tikromis tradicijomis ar kultūros normomis. Galutinė gyvūnų gerovės išdava gali būti labai panaši į aptartą netiesioginių įsipareigojimų atveju. Tiek čia, tiek ten gali būti draudžiamas tam tikras elgesys su gyvūnu, jeigu tai nepateisinama naudos gavimu. Skirtumas tik tas, kad netiesioginių įsipareigojimų šalininkai teigia, jog aiškios naudos nebuvimas yra nenaudingas žmonių bendruomenei, o tiesioginių įsipareigojimų šalininkai - jog nenaudingas gyvūno naudojimas nepateisina jo patiriamos kančios.

23. Marginalinių žmonių grupių argumentas Teigiantieji, jog gyvūnai nėra moraliai svarbūs dėl tam tikrų savybių neturėjimo, neretai turi atremti taip vadinamą marginalinių žmonių grupių argumentą. Jo esmė tokia: jeigu mes turime tiesioginius moralinius įsipareigojimus tik prieš tuos, kurie pasižymi tam tikromis savybėmis (yra racionalūs, gali kalbėti, turi valią, ir pan.), tai mes negalime į šią grupę įtraukti jomis nepasižyminčių žmonių (psichiškai nesveikų, kūdikių, sergančiųjų tam tikromis ligomis). Jeigu mes vis gi įtraukiame marginalines žmonių grupes, būdami teisingi turime įtraukti ir gyvūnus.

24. Kontraktinės etikos atsakas Peter Carruthers, kontraktinės etikos atstovas, į marginalinių grupių argumentą atsako teigdamas, kad iš tiesų šie žmonės nėra moraliai vertingi patys iš savęs ir jų vertė yra netiesioginė. T.y. mes jiems suteikiame teises ir pagarbiai elgiamės ne dėl jų pačių, o dėl socialinio saugumo, kurio nebuvimas galėtų destabilizuoti žmonių bendruomenę. Carruthers mano, jog kiekvienas žmogus instinktyviai rūpinasi savo artimaisiais ar kitais žmonėmis ir mes eitume prieš pačia žmogaus prigimtį, jeigu leistume silpnesniems visuomenės nariams neturėti teisės į pagarbų elgesį, gyvybę, skausmo nesukėlimą ir pan. Tuo tarpu meilė gyvūnams yra būdinga tik daliai „gyvūnų mylėtojų“ ir dažniausiai tai ne instinktyvus, o racionalus veiksmas. Ne visi sutinka su tokia nuomone ir marginalinių grupių argumentas yra lig šiol naudojamas nemažos dalies už gyvūnų moralinė vertę pasisakančių filosofų. Vienas iš jų yra Peter Singer.

25. Peter Singer (1946)‏ Peter Singer yra utilitaristas ir gan stipriai remiasi Bentham idėjomis. Jis teigia, jog būtybės gebėjimas jausti skausmą arba malonumą yra esminis bruožas, į kurį reikia atsižvelgti. Kadangi dauguma gyvūnų yra jaučiantys (sentient), mes negalime ignoruoti jiems sukeliamo skausmo ir turime atsižvelgti į jų poreikius. „Sugebėjimas kentėti arba džiaugtis yra būtina sąlyga turėti kitus interesus. [...] Būtų nesąmonė sakyti, kad akmuo turi norą būti nespardomas keliu einančio mokinio. Akmuo neturi interesų, nes jis negali kentėti. Niekas, ką mes padarytume, neturėtų jokio skirtumo jo gerovei. Sugebėjimas kentėti arba džiaugtis yra ne tik būtina, bet ir pakankama sąlyga mums sakyti, kad būtybė turi interesus ir, bent mažiausiai, norą nekentėti. Pavyzdžiui, pelė nenori būti spardoma, nes dėl to ji kentėtų.“ – Peter Singer, Animal Liberation (Gyvūnų išlaisvinimas)‏ Gyvūnų poreikiai turi tokį patį moralinį reikšmingumą kaip ir tokie patys žmonių poreikiai ir turi būti vertinami vienodai laikantis vienodo vertinimo principo. “Vienodo vertinimo principo esmė yra ta, kad moraliniuose svarstymuose mes skiriame vienodą dėmesį vienodiems veiksmo paveiktųjų poreikiams”- Peter Singer, Animal Liberation (Gyvūnų išlaisvinimas)‏

26. Rūšizmas (speciesism)‏ Jeigu kažkieno poreikiai pradedami vertinti kaip svarbesni ir tai nepagrindžiama jokiais gerais argumentais, toks elgesys laikomas diskriminuojančiu. Singer teigia, kad vienas iš dažniausiai pasitaikančių diskriminacijos atvejų yra rūšizmas – apeliavimas į priklausymą tam tikrai rūšiai. Anot jo, tokia argumentacija yra ydinga ir lygiavertė apeliavimui į odos spalvą, tautybę, lytį ir pan. „Rasistas pažeidžia lygybės principą, teikdamas didesnę reikšmę savo rasės interesams kitos rasės interesų sąskaita. Lyčių lygybės priešininkas pažeidžia lygybės principą, teikdamas pirmenybę savo lyties interesams. Panašiai tas, kas laikosi diskriminacijos pagal rūšį, mano, kad jo rūšies interesai yra aukštesni už kitų rūšių interesus. Bet visais atvejais principas vienas ir tas pats“ - Peter Singer, Animal Liberation (Gyvūnų išlaisvinimas)‏

27. Marginalinės žmonių grupės Naudodamas marginalinių žmonių grupių argumentą Singer atmeta teiginius, kad žmonės yra kažkuo išskirtiniai ir todėl moraliai svarbesni už gyvūnus. Jis pateikiamas taip: Jeigu tik žmonės turėtų būti vertinami moraliai lygūs, jie visi turi turėti tam tikrą išskirtinį požymį N. Pavyzdžiui, būti racionalūs. Tačiau bet koks vienų žmonių turimas požymis N nebus turimas kai kurių kitų žmonių. Racionalumo atveju mes turime išskirti kūdikius, psichinius ligonius ir pan. Jeigu mes pasirenkame kažkokį požymį N, kurį turės visi žmonės (tarkime, skausmo jutimas), jis neišvengiamai bus aptinkamas ir pas gyvūnus. Dėl šios priežasties neįmanoma pagrįsti, kodėl tik žmonių rūšis nusipelno moralinės svarbos. Singer siūlo vertinti kiekvieno individo sugebėjimus atskirose situacijose ir nekreipti dėmesio į nesusijusius individų požymius.

28. P. Singer teorijos praktika Kadangi vadovaujamasi utilitarizmu, kuriuo siekiama didžiausio galimo gėrio, reikia įvertinti kas kokius poreikius turi ir kiek kiekviena susijusi pusė nukentės arba gaus naudos tam tikroje situacijoje. Tai ne visada yra paprasta. Skausmo sukėlimo atveju, žmonės ir kiti gyvūnai yra laikomi lygiaverčiais. Gyvybės atėmimo atveju požiūris keičiasi. Singer teigia, kad gyvūnas nesuvokią savęs kaip būtybės, kuri turi tęstinumą į ateitį. Dėl šios priežasties yra pateisinamas beskausmis gyvūnų nužudymas, jeigu jie prieš tai gyveno gerą gyvenimą. Kadangi tai sunkiai įgyvendinama praktikoje, o ypač dideliais mastais, Singer pasisako už veganišką (augalinį) maistą. Be to, nepateisinamas kitoks gyvūnų naudojimas, kaip kad jų auginimas dėl kailių, odos, naudojimas pasilinksminimuose (tarkime, cirkuose, koridoje, rodeo) ir pan. Nagrinėjant bandymų su gyvūnais klausimą, Singer vietoje gyvūnų siūlo naudoti žmonės su rimtais smegenų pažeidimais, kurie neigiamai paveikia jų sąmoningumą ir pojūčius. Tai pateisinama dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1) bandymuose naudojami sąmoningi gyvūnai patirtų didesnė kančią nei minėtieji žmonės; 2) dėl fiziologinės sandaros panašumų bandymai su žmonėmis turėtų didesnį tikslumą nei bandymai su gyvūnais.

29. Tom Regan (1938)‏ Tom Regan savo idėjas daug kuo grindžia Kanto etika, tačiau atmeta jo teiginį, kad tik racionalios būtybės turi vidinę vertę ir nusipelno pagarbos. Regan nagrinėdamas, kokiu pagrindu suteikiamos žmogaus teisės, atmeta požiūrį, jog tai lemia racionalumas, abstrakcijų supratimas, kalba ar kiti ankstesnių mąstytojų iškelti požymiai. Anot jo, teisės suteikiamos “gyvybės objektams” (subject-of-a-life) – būtybėms, kurios yra svarbios pačios sau, nepaisant kitų vertinimo, t.y. turinčioms vidinę vertę. Iš vidinės vertės turėjimo kyla ją saugančios teisės, kurios gali varijuoti priklausomai nuo individo poreikių ir sugebėjimų. „Mes ne tik esame šiame pasaulyje, mes suvokiame jį ir suvokiame tai, kas mums nutinka. Dar daugiau, tai, kas nutinka mūsų kūnams, laisvei ar pačiai gyvybei rūpi mums patiems, nes turi įtakos gyvenimo kokybei ir trukmei, nepaisant to, ar kam kitam tai svarbu, ar ne. Kad ir kokie būtų mūsų skirtumai, tai yra esminiai mūsų panašumai. [...] Šie panašumai yra pakankamai svarbūs, kad turėtų juos nusakantį žodį. Aš kalbėdamas apie juos naudoju sąvoką „gyvybės objektas“ - Tom Regan, Empty Cages (Tušti narvai)‏

30. Žmogaus teisės – gyvūnų teisės „Gyvybės objektais“ gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, kurie atitinka keliamus reikalavimus. „Jeigu gyvūnai patenkina šiuos reikalavimus, jie yra gyvybės objektai. Ir jeigu jie gyvybės objektai, tuomet jie turi teises kaip ir mes.“ - Tom Regan, Empty Cages (Tušti narvai)‏ Vis gi Regan manymu ne visi gyvūnai atitinka šiuos reikalavimus. Jis tarp turinčių vidinę vertę įtraukia visus žinduolius, tačiau abejoja dėl paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų klasių. Dėl šios priežasties kartais sakoma, jog Regan pasisako ne už gyvūnų, bet už žinduolių teises.

31. Tom Regan teorijos praktika Tom Regan filosofijos praktinis pritaikymas reikalautų suteikti daliai gyvūnų elementarias teises, kaip kad teisę į gyvybę, pagarbų elgesį, skausmo nesukėlimą ir pan. Teisių suteikimas savo ruožtu reikalautų jų gerbimo ir neleistų gyvūnų naudoti kaip priemonės tikslams pasiekti, t.y. individas negalėtų būti aukojamas vardan kitų gerovės. Teises turintys gyvūnai nebūtų naudojami žmonių reikmėms tenkinti: maistui, aprangai, pramogoms, bandymams ir t.t. Pats Tom Regan praktikuoja veganišką gyvenimo būdą.

32. Gary L. Francione (1954)‏ Gary L. Francione yra vienas iš abolicionistinės gyvūnų teisių teorijos pradininkų ir vystytojų. Jo teorija remiasi tiek Singer, tiek Regan argumentais. Kaip ir Singer jis mano, jog bet kuri jaučianti (sentient) būtybė nusipelno moralinės vertės ir jos vienodi poreikiai turi būti tiek pat svarbūs, kiek ir kitų būtybių vienodi poreikiai. Tačiau Francione nėra utilitaristas ir kalba apie poreikius atitinkančių teisių suteikimą. Pamatinė visoms jaučiančios būtybėms suteikiama teisė – nebūti kažkieno nuosavybe ar resursu. "Gyvūnai yra mūsų turimos prekės ir neturi jokios vertės išskyrus tą, kurią nusprendžiame suteikti mes, nuosavybės turėtojai. Gyvūnų buvimas nuosavybe paverčia niekais visas pastangas ieškoti pusiausvyros pagal humaniško elgesio ar gerovės įstatymus, nes mes iš tikro ieškome pusiausvyros tarp savininkų poreikių ir nuosavybe tapusių gyvūnų poreikių. Nereikia ypatingai gerai išmanyti nuosavybės teisę ar ekonomiką, kad suprastum, jog tokia pusiausvyra retai arba niekada nenusvirs į gyvūnų pusę. [...] Tai, kad gyvūnai yra nuosavybė, mums leidžia nekreipti dėmesio į jų norus ir sukelti jiems skausmą, kančią ar net mirtį kai tai yra ekonomiškai naudinga" - Gary L. Francione, Introduction to Animal Rights (Įvadas į gyvūnų teises)‏

33. Moralinė šizofrenija Kitas svarbus teiginys, kurį plėtoja Francione, yra „moralinė šizofrenija“. Ja parodoma, jog žmonių požiūris į gyvūnus ir šiuo metu egzistuojantys gyvūnų gerovės reikalavimai yra visiškai nelogiški. Tai išdėstoma taip: Dauguma žmonių sutinka, kad yra amoralu gyvūnams sukelti “bereikalingą” skausmą*. “Bereikalingas” skausmas yra mažų mažiausiai tas, kuris sukeliamas siekiant malonumo, patogumo arba norint pasilinksminti. Kone visi gyvūnų naudojimo atvejai gali būti įvertinti kaip sukeliantys “bereikalingą” skausmą, todėl yra moraliai nepateisinami. Išvada - žmonija nužudo milijardus gyvūnų dėl priežasčių, kurios negali būti įvardijamos kaip “būtinos”, nors ir sutinka, kad amoralu gyvūnams sukelti “bereikalingą” skausmą. * Europos konvencijoje dėl skerdžiamų gyvūnų apsaugos rašoma, kad reikia „kiek įmanoma apsaugotų gyvūnus nuo kančios ir skausmo“. Lietuvos Respublikos Valstybinės Maisto ir Veterinarijos tarnybos išleistuose ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimuose teigiama, jog turi būti užtikrinta, kad „gyvūnams nebūtų be reikalo sukeliamas skausmas, kančia arba jie žalojami“.

34. “Gyvybės arba mirties” situacijos Anot Francione, kritinių situacijų nagrinėjimas siekiant įrodyti, kad žmonės svarbesni už gyvūnus, yra beprasmis ir pateikia klaidingas išvadas. Todėl jomis vadovaujantis neturėtų būti ieškoma atsakymų į moralės klausimus. Kaip pavyzdį Francione pateikia degančio namo situacija. Tarkime, degančiame name yra vaikas iš šuo, o mes galime išgelbėti tik vieną. Kurį pasirinksime? Francione teigia, kad net jeigu mes kiekvieną kartą pasirinktume išgelbėti vaiką, o šunį paliktume mirti, tai nereikštų, jog šunys gali būti naudojami kaip resursai žmonių reikmėms patenkinti kasdienybėje, kai nėra jokios kritinės situacijos. Kad tai patvirtintų, Francione pateikia tą pačią situaciją, tik dabar name yra vaikas ir senas žmogus. Jeigu mes pagal savo asmeninį nusistatymą ir logiką pasirinktume išgelbėti vaiką, niekas neargumentuotų, jog tai leidžia nuvertinti senus žmones ir nesuteikti jiems moralinės vertės.

35. Gary L. Francione teorijos praktika Francione filosofijos praktinis pritaikymas visų pirma reikalautų panaikinti gyvūnų, kaip nuosavybės statusą. Šis žingsnis leistų suteikti jiems kitas, poreikius atitinkančias, teises. Tai reikštų, jog žmonės negalėtų gyvūnų naudoti kaip resursų gaunant maistą, rūbus, pramogas ir t.t. Taip pat akcentuojama būtinybė nekurti konfliktų tarp žmonių ir gyvūnų, stengtis jų išvengti ieškant alternatyvų. Pats Gary L. Francione praktikuoja veganišką gyvenimo būdą ir laiko tai pagrindu siekiant panaikinti gyvūnų naudojimą.

36. Literatūra Peter Singer. Animal Liberation: A New Ethics for our Treatment of Animals. New York Review/Random House, New York, 1975 Tom Regan. The Case for Animal Rights. University of California Press, 1983 Peter Carruthers. The Animals Issue: moral theory in practice. Cambridge University Press, 1992 Gary L. Francione. Introduction to Animal Rights: Your Child or the Dog? Philadelphia: Temple University Press, 2000 Gary Steiner. Anthropocentrism and Its Discontents: The Moral Status of Animals in the History of Western Philosophy. Pittsburgh: University of Pittsburgh Press, 2005